Šlapimo rūgštis – galutinis purinų skaidymo produktas; purinai gaunami ir iš ląstelių atsinaujinimo, ir iš maisto. Didžioji jos dalis pasišalina per inkstus, todėl koncentracija kraujyje atspindi pusiausvyrą tarp to, kiek jos pagaminama, ir to, kiek išskiriama. Ji apibūdina purinų apykaitą ir inkstų šalinimą, o ne vien inkstų filtraciją.
Šiam rodikliui dar nėra rezultatų.
Padidėjusi šlapimo rūgštis dažniausiai būna po purinais gausios mitybos, alkoholio, esant nutukimui ar metaboliniam sindromui, sumažėjusiam šalinimui per inkstus arba spartesniam ląstelių atsinaujinimui; ji yra biocheminis podagros pagrindas, nors daugeliui žmonių, kurių reikšmės didelės, priepuolis niekada neišsivysto. Diuretikai ir mažos aspirino dozės ją didina, o losartanas bei uratų kiekį mažinantys vaistai – mažina. Sumažėjusios reikšmės pasitaiko retai ir dažniausiai siejamos su netekimu inkstų kanalėliuose arba su kai kuriais vaistais. Rezultatą aiškina gydytojas, ypač kai yra sąnarių simptomų.
Badavimas, alkoholis, gausus valgis, dehidratacija ir intensyvus fizinis krūvis prieš kraujo paėmimą keičia reikšmę, o ūminio podagros priepuolio metu ji gali būti apgaulingai normali. Ji vertinama kartu su kreatininu ir eGFR, siekiant spręsti, ar sutrikęs šalinimas, ir su metabolizmo žymenimis, tokiais kaip gliukozė ir lipidai, atsižvelgiant į tai, kaip dažnai jie eina kartu.
Referencinės ribos yra bendros suaugusiųjų vertės ir priklauso nuo laboratorijos, metodo, amžiaus bei lyties. Tik orientacijai, ne diagnozei — rezultatus aptarkite su gydytoju.