Natris – tai pagrindinis teigiamą krūvį turintis jonas už ląstelių ribų ir svarbiausias kraujo osmoliališkumą lemiantis veiksnys. Jo koncentracija atspindi kūno vandens ir druskos pusiausvyrą, o ne bendrą druskos kiekį, ir ją daugiausia valdo troškulys, antidiurezinis hormonas ir inkstai. Todėl jis nusako vandens reguliaciją ir ją valdančias antinksčių bei inkstų sistemas.
Šiam rodikliui dar nėra rezultatų.
Padidėjęs natris dažniausiai rodo vandens trūkumą – nepakankamą gėrimą, karščiavimą, gausų prakaitavimą, vėmimą ar viduriavimą arba necukrinį diabetą – o ne druskos perteklių. Sumažėjęs natris dažniausiai lydi vandens susilaikymą: širdies, kepenų ar inkstų nepakankamumą, netinkamą antidiurezinio hormono sekreciją, antinksčių nepakankamumą ir gydymą diuretikais. Ryškūs pokyčiai bet kuria kryptimi veikia smegenis, todėl atidžiai stebimi. Vienas ribinis rezultatas yra priežastis pakartoti tyrimą ir pasikalbėti su gydytoju.
Labai didelis riebalų, baltymų ar gliukozės kiekis kraujyje gali dirbtinai sumažinti išmatuotą reikšmę, o kraujo paėmimas iš rankos, į kurią lašinama infuzija, ją stipriai iškraipo. Rezultatą keičia diuretikai, AKF inhibitoriai ir desmopresinas, taip pat vėmimas ir viduriavimas kraujo paėmimo dieną. Natris vertinamas kartu su kaliu ir chloru, taip pat kartu su inkstų žymenimis ir, kai aktualu, su kraujo ar šlapimo osmoliališkumu.
Referencinės ribos yra bendros suaugusiųjų vertės ir priklauso nuo laboratorijos, metodo, amžiaus bei lyties. Tik orientacijai, ne diagnozei — rezultatus aptarkite su gydytoju.