Fosforas matuoja neorganinį fosfatą serume — kalcio mineralinį partnerį kauluose ir ATP, ląstelių membranų bei nukleorūgščių sudedamąją dalį. Jo koncentraciją lemia su maistu gaunamas kiekis, pasisavinimas žarnyne ir šalinimas per inkstus, kontroliuojami prieskydinių liaukų hormono ir vitamino D. Jis daugiausia byloja apie inkstų funkciją ir kaulų mineralų apykaitą.
Šiam rodikliui dar nėra rezultatų.
Padidėjęs fosforas dažniausiai atspindi sumažėjusį inkstų klirensą, taip pat sumažėjusį prieskydinių liaukų audinio aktyvumą, vitamino D perteklių arba masinį ląstelių irimą, kurio metu išsilaisvina ląstelėse sukauptos atsargos. Sumažėjusios reikšmės dažniausiai atsiranda dėl per didelio prieskydinių liaukų audinio aktyvumo, vitamino D stokos, sutrikusio pasisavinimo, lėtinio alkoholio vartojimo, maitinimo atnaujinimo po badavimo arba fosfatus surišančių antacidinių vaistų. Tai nurodo sritis, kurias verta ištirti, o ne diagnozę, ir gydytojas sprendžia, ką tikrinti toliau.
Fosforo koncentracija sumažėja pavalgius ir po angliavandenių ar insulino sukelto jo pasislinkimo į ląsteles, be to, jam būdingas nedidelis paros ritmas, todėl pirmenybė teikiama nevalgius ryte paimtam mėginiui. Hemolizė jį klaidingai padidina. Vertinama kartu su kalciu, magniu, šarmine fosfataze, vitaminu D, prieskydinių liaukų hormonu ir inkstų funkcija, o ne su natrio, kalio ir chloro grupe, esančia tame pačiame tyrimų rinkinyje.
Referencinės ribos yra bendros suaugusiųjų vertės ir priklauso nuo laboratorijos, metodo, amžiaus bei lyties. Tik orientacijai, ne diagnozei — rezultatus aptarkite su gydytoju.