Magnis matuoja serumo koncentraciją mineralo, kuris veikia kaip kofaktorius šimtuose fermentinių reakcijų ir stabilizuoja nervų bei širdies raumens jaudrumą. Didžioji organizmo magnio dalis yra ląstelėse ir kauluose, todėl serumas atspindi tik nedidelį jo telkinį. Jis daugiausia byloja apie pasisavinimą žarnyne ir inkstų funkciją.
Šiam rodikliui dar nėra rezultatų.
Sumažėjęs magnis dažniausiai atsiranda dėl nepakankamo suvartojimo, lėtinio alkoholio vartojimo, viduriavimo ar sutrikusio pasisavinimo, kilpinių ir tiazidinių diuretikų arba ilgalaikio protonų siurblio inhibitorių vartojimo. Padidėjusios reikšmės pasitaiko rečiau ir dažniausiai atspindi sumažėjusį inkstų klirensą arba magnio turinčius antacidinius bei vidurius laisvinančius vaistus. Mažas magnio kiekis pats savaime gali neleisti normalizuotis kalciui ir kaliui, todėl jis tiriamas, kai šių nepavyksta koreguoti. Viena už normos ribų esanti reikšmė reikalauja pakartotinio tyrimo ir gydytojo vertinimo.
Mėginio hemolizė klaidingai padidina reikšmę, nes eritrocituose magnio yra daug, o normali koncentracija serume neatmeta išsekusių atsargų ląstelėse. Neseniai vartoti papildai ar antacidiniai vaistai pastumia rezultatą aukštyn. Magnis vertinamas kartu su kaliu, kalciu (bendru ir jonizuotu), fosforu ir inkstų funkcija.
Referencinės ribos yra bendros suaugusiųjų vertės ir priklauso nuo laboratorijos, metodo, amžiaus bei lyties. Tik orientacijai, ne diagnozei — rezultatus aptarkite su gydytoju.