Insulinas – hormonas, kurį kasos beta ląstelės išskiria, kad gliukozė iš kraujo patektų į raumenų, kepenų ir riebalinį audinį. Ištirtas po nakties nevalgius, jis rodo, kiek hormono kasai reikia, kad gliukozė nevalgius išliktų tokia, kokia yra. Jis atspindi ne patį cukraus kiekį, o insulino signalo pusę angliavandenių apykaitoje.
Šiam rodikliui dar nėra rezultatų.
Padidėjęs insulinas nevalgius dažniausiai atspindi atsparumą insulinui, kai audiniai reaguoja silpnai, o kasa kompensuoja išskirdama jo daugiau; jis taip pat lydi antsvorį, metabolinį sindromą ir policistinių kiaušidžių sindromą. Mažos vertės dažniausiai rodo sumažėjusią beta ląstelių gamybą, kaip ilgai trunkančio ar 1 tipo cukrinio diabeto atveju, o kartais jos tiesiog pasitaiko liesiems, insulinui jautriems žmonėms. Insulinas savaime nevertinamas kaip nuosprendis – tas pats skaičius reiškia skirtingus dalykus, priklausomai nuo šalia esančios gliukozės. Vienas netikėtas rezultatas yra priežastis tyrimą pakartoti ir aptarti su gydytoju.
Tyrimui būtina tikrai nevalgyti per naktį: bet koks maistas, saldintas gėrimas ar net kava su cukrumi ankstesnėmis valandomis jį didina, o neseniai patirtas fizinis krūvis ar ūminė liga keičia jį bet kuria kryptimi. Gydymas iš išorės skiriamu insulinu ir sekreciją skatinantys vaistai iškraipo rodmenį, todėl gydomiems pacientams pirmenybė teikiama C peptidui. Insulinas aiškinamas kartu su gliukoze nevalgius, iš kurių apskaičiuojamas HOMA-IR, ir kartu su HbA1c bei C peptidu.
Referencinės ribos yra bendros suaugusiųjų vertės ir priklauso nuo laboratorijos, metodo, amžiaus bei lyties. Tik orientacijai, ne diagnozei — rezultatus aptarkite su gydytoju.