Hematokritas – kraujo tūrio dalis, kurią užima eritrocitai, išreikšta procentais. Jis rodo, kokia tiršta ar praskiesta yra eritrocitinė kraujo dalis, ir glaudžiai atitinka hemoglobiną bei eritrocitų skaičių. Šiuolaikiniai analizatoriai jį paprastai apskaičiuoja iš ląstelių skaičiaus ir vidutinio ląstelės tūrio, o ne centrifuguodami mėginį.
Šiam rodikliui dar nėra rezultatų.
Sumažėjęs hematokritas dažniausiai lydi bet kokios kilmės anemiją arba paprasčiausią skysčių perteklių, praskiedžiantį kraują. Padidėjęs hematokritas dažniausiai rodo dehidrataciją, o šiaip – nuolat padidėjusią eritrocitų gamybą dėl rūkymo, gyvenimo aukštikalnėse, lėtinės plaučių ligos, miego apnėjos arba, rečiau, dėl kaulų čiulpų sutrikimo. Kadangi tirštesnis kraujas teka sunkiau, nuolat didelės reikšmės yra tiriamos toliau, o ne paliekamos be dėmesio. Ką pokytis reiškia konkrečiam žmogui, sprendžia gydytojas, vertindamas visą likusį vaizdą.
Svarbiausias iškraipantis veiksnys – skysčių balansas, todėl to paties žmogaus rezultatas rytą, kai trūksta skysčių, ir išgėrus litrą vandens gali skirtis. Gydymas testosteronu didina eritrocitų gamybą, todėl jo metu hematokritas įprastai stebimas. Reikšmė vertinama kartu su hemoglobinu ir eritrocitų skaičiumi, o apibūdinant anemiją – su MCV ir RDW.
Referencinės ribos yra bendros suaugusiųjų vertės ir priklauso nuo laboratorijos, metodo, amžiaus bei lyties. Tik orientacijai, ne diagnozei — rezultatus aptarkite su gydytoju.