Feritinas – tai baltymas, kuris kaupia geležį ląstelių viduje, o nedidelis jo kiekis, cirkuliuojantis kraujyje, atspindi organizmo geležies atsargų dydį. Jis rodo, kiek geležies sukaupta kepenyse, blužnyje ir kaulų čiulpuose, ir sumažėja anksčiau, nei pakinta eritrocitų rodikliai. Feritinas taip pat yra ūminės fazės baltymas, todėl reaguoja ne tik į geležį, bet ir į uždegimą.
Šiam rodikliui dar nėra rezultatų.
Mažas feritino kiekis dažniausiai rodo išsekusias geležies atsargas – kraujo netekimą, blogą pasisavinimą arba nuo poreikio atsiliekantį suvartojimą; tai specifiškiausias pavienis geležies stokos žymuo. Padidėjęs feritino kiekis dažniausiai atspindi uždegimą, infekciją, kepenų ligą ar alkoholį, o ne geležies perteklių, nors jį didina ir paveldimos geležies kaupimosi būklės bei pakartotiniai kraujo perpylimai. Kadangi uždegimas jį padidina, niekuo neišsiskirianti vertė nepaneigia mažų atsargų. Vienas už normos ribų esantis rezultatas yra priežastis tyrimą pakartoti ir pasitarti su gydytoju, o ne diagnozė.
Feritinas didėja sergant bet kokia ūmine liga ir dar kelias savaites po jos, todėl vykstant infekcijai ar paūmėjimui jo vertė būna didelė; jį didina ir geležies papildai bei neseniai atliktas kraujo perpylimas. Jis vertinamas kartu su geležimi serume, bendruoju geležies surišimo pajėgumu, transferinu ir transferino įsotinimu – šie rodikliai atskiria išsekusias atsargas nuo uždegiminio padidėjimo. Ilgai vartojant acetilsalicilo rūgštį, protonų siurblio inhibitorių ar geriamąją geležį, jis paprastai stebimas laikui bėgant, o ne vertinamas pagal vieną kraujo paėmimą.
Referencinės ribos yra bendros suaugusiųjų vertės ir priklauso nuo laboratorijos, metodo, amžiaus bei lyties. Tik orientacijai, ne diagnozei — rezultatus aptarkite su gydytoju.