Chloras – tai pagrindinis neigiamą krūvį turintis jonas už ląstelių ribų, paprastai glaudžiai sekantis natrį. Jis prisideda prie osmoliališkumo, skysčių pasiskirstymo ir rūgščių bei šarmų pusiausvyros, nes mainosi su bikarbonatu. Jis tiriamas daugiausia tam, kad patikslintų kitų elektrolitų sudaromą vaizdą, o ne pats savaime.
Šiam rodikliui dar nėra rezultatų.
Padidėjęs chloras dažniausiai lydi dehidrataciją netenkant vandens ir pasitaiko esant metabolinei acidozei, kai bikarbonato netenkama per žarnyną ar inkstus, arba suleidus didelius fiziologinio tirpalo kiekius. Sumažėjęs chloras dažniausiai atsiranda po užsitęsusio vėmimo ar skrandžio turinio drenavimo, vartojant diuretikus ir sergant lėtine plaučių liga su anglies dioksido susilaikymu. Kadangi chloras seka natrį, pokyčiai ta pačia kryptimi kaip ir natrio paprastai rodo vandens balansą, o nesutampanti kaita rodo rūgščių ir šarmų pusiausvyros sutrikimą. Interpretacija priklauso gydytojui, o ne vien skaičiui.
Labai didelis riebalų ar baltymų kiekis kraujyje gali iškraipyti išmatuotą koncentraciją, o bromido turintys preparatai trikdo kai kuriuos tyrimo metodus. Neseniai atliktos infuzijos, vėmimas ar diuretikai kraujo paėmimo dieną keičia rezultatą. Chloras vertinamas kartu su natriu, kaliu ir bikarbonatu, dažniausiai per anijonų tarpą.
Referencinės ribos yra bendros suaugusiųjų vertės ir priklauso nuo laboratorijos, metodo, amžiaus bei lyties. Tik orientacijai, ne diagnozei — rezultatus aptarkite su gydytoju.