Bendras bilirubinas rodo pigmentą, kuris išsiskiria skaidant raudonuosius kraujo kūnelius ir yra apdorojamas kepenyse; įskaitoma tiek kepenyse jau sujungta frakcija, tiek kraujyje su albuminu susijusi frakcija. Rodiklis vienu metu atspindi du dalykus: raudonųjų kraujo kūnelių apykaitos tempą ir kepenų gebėjimą pasisavinti, sujungti ir pašalinti tai, ką ši apykaita sukuria. Tai pagrindinis kepenų tyrimų rinkinio žymuo ir kartu medžiaga, kuri sergant gelta nudažo odą ir skleras.
Šiam rodikliui dar nėra rezultatų.
Padidėjusios vertės dažniausiai atsiranda dėl pagreitėjusio raudonųjų kraujo kūnelių irimo, paveldimo sujungiančio fermento varianto, pavyzdžiui, Žilbero sindromo, bet kokios kilmės kepenų ląstelių pažeidimo ar sutrikusio tulžies nutekėjimo. Kuri iš šių priežasčių veikia, paprastai sprendžiama ne pagal bendrą vertę, o pagal tiesioginės ir netiesioginės frakcijų pasiskirstymą. Mažos vertės turi nedidelę klinikinę reikšmę ir paprastai toliau netiriamos. Vienas už ribų esantis rezultatas yra priežastis tyrimą pakartoti ir parodyti gydytojui, o ne savaime išvada.
Nevalgymas, prasto apetito laikotarpis, intensyvus fizinis krūvis, gretutinė infekcija ar miego trūkumas gali nedaug padidinti rodiklį, o tai svarbiausia žmonėms, sergantiems Žilbero sindromu; hemolizė mėgintuvėlyje ir ilgas mėginio buvimas šviesoje iškraipo jį abiem kryptimis. Vertinamas kartu su tiesioginiu bilirubinu, kuris atskiria frakcijas, ir kartu su ALT, AST, GGT bei šarmine fosfataze, kurios padeda atskirti kepenų ląstelių pažeidimą nuo cholestazės. Kai kurie vaistai – paracetamolis, nimesulidas, ceftriaksonas ir ursodeoksicholio rūgštis – yra priežastis stebėti jį laikui bėgant.
Referencinės ribos yra bendros suaugusiųjų vertės ir priklauso nuo laboratorijos, metodo, amžiaus bei lyties. Tik orientacijai, ne diagnozei — rezultatus aptarkite su gydytoju.