Tiesioginis bilirubinas – tai frakcija, kurią kepenys jau sujungė su gliukurono rūgštimi ir paruošė išskirti į tulžį; ji matuojama kaip dalis, reaguojanti be pridėto akceleratoriaus. Kadangi konjugacija vyksta kepenų ląstelėje, o išskyrimas – tulžies latakais, ši frakcija apibūdina tą kelio atkarpą, kuri eina po įsisavinimo. Atėmus ją iš bendro bilirubino gaunama nekonjuguota frakcija, o didžiausią aiškinamąją reikšmę turi jų tarpusavio santykis.
Šiam rodikliui dar nėra rezultatų.
Padidėjusi tiesioginė frakcija dažniausiai rodo sutrikusį išskyrimą: kliūtį bet kurioje tulžies latakų vietoje, cholestazę pačiose kepenyse arba tokį kepenų ląstelių pažeidimą, kuris jau trikdo tulžies sekreciją. Kai bendras bilirubinas padidėjęs, o tiesioginė frakcija – ne, dėmesys krypsta į eritrocitų irimą arba į paveldimus konjugacijos variantus. Mažos reikšmės nėra reikšmingos ir atskirai neaiškinamos. Bet kuris padidėjęs rezultatas tikslinamas pakartotiniu tyrimu ir gydytojo įvertinimu, o ne laikomas diagnoze.
Šis dydis matuojamas tiesiogiai, o ne apskaičiuojamas iš bendro bilirubino, tačiau hemolizuoti ar šviesoje laikyti mėginiai jį daro nepatikimą; tyrimo metodai skiriasi tiek, kad skirtingų laboratorijų rezultatai ne visada tarpusavyje pakeičiami. Jis vertinamas kartu su bendru bilirubinu, iš kurio apskaičiuojama nekonjuguota frakcija, ir su šarmine fosfataze bei GGT, kurios žymi cholestazę, o ALT ir AST rodo hepatocitų pažeidimą.
Referencinės ribos yra bendros suaugusiųjų vertės ir priklauso nuo laboratorijos, metodo, amžiaus bei lyties. Tik orientacijai, ne diagnozei — rezultatus aptarkite su gydytoju.